Šešėliai šviesoje...

Temos pavadinimas: Šešėliai šviesoje... Antr. 04 21, 2009 7:24 pm

Ir vistiek aš jį įdėjau. xD
~~~~~~~~~~~~~~

Šešėliai.

Širdies tvinksnis,ikvėpimas. Trenksmas.
“Aš stengiuosi.“
Širdies tvinksis,užtemusios akys. Trenksmas.
“Aš sieksiu tikslo,tu man nesutrukdysi.“
Kruvinas koselėjimas,kraujo lašas ant šalto grindinio. Trenksmas.
“Maldauju,baik. Man skauda.“
Ranka prie širdies,baltos lubos,skausmas galvoje.
“Ačiū.“
Ramybė. Gilus kvėpavimas,tylūs žingsniai,kruvini plaukai.

Gyvenimas teka lyg ledinis vanduo iš krano vonioje. Net kai gyvenimas laša
pamažu,tau vis tiek atrodo,jog jis per greitas. Bet jis vis tiek laša tau į
žaizdą,aitrindamas likimo pjūvius. Viskas prasidėjo 1992-ųjų pavasarį,kai gimė
ji. Mažytė bejėgė mergytė,baltais lyg sniegas plaukais. Prieš jai gimstant,jos
mama,tėvas ir brolis buvo autoritetinga šeima. Tėvas,Toshiyuki Ichimura, garsus
gydytojas,buvo autoritetingas ir žinomas pasaulyje. Mama,Megumi
Ichimura,paprasčiausiai namų šeimininkė,būdavo namų ramybės įsikūnijimas. Ji
visada palaikė tėvą. Ir brolis,Sakamoto Ichimura. Jie buvo laimingi,tol,kol
negimė ji. Ayumi.Kai ją gimdydama mirė Megumi,tėvas prarado gyvenimą. Jį išmetė
iš darbo.Brolis buvo visai mažas. O ji sugriovė savo šeimos gyvenimą. Bent jau
ji taip manė. Juos išlaikė Ayumi senelė. Dabar,kai šeimoje liko tik dvejais
metais už ją vyresnis brolis ir tėvas,įsiliejo nesantarvė. Tėvas visada
gerdavo,grįžęs mušdavo Ayumi. Brolis,stengdamasis ją užtarti,visada gindavo
ją,bet būdavo užrakinamas savo kambaryje. Ir tada Ayumi likdavo viena su tėvu.
Dažniausiai rėkdavo,kad ji kalta dėl mamos mirties. Kad ji kalta dėl visko. Kad
ji neturėjo gimti. Ayumi žinojo,kad brolis neišeina iš namų tik dėl jos. Tik
dėl to,kad tėvas ją visai užplaktų. Nužudytų. Ayumi visada gindavosi
žodžiais,nors ir jie skaudindavo. Kaip pagaląsti ašmenys,suvaryti krūtinėn. O
Ayumi vaikščiojo ant skaudžių gyvenimo briaunų. Bet ji nepalūžo. Kabinosi į
gyvenimą kaip tik išmanė. Ir Ayumi dažnai pavykdavo.
Pažintis. Nuodėmė. Pabėgimas. Išdavystė. Meilė. Tragedija,sukrėtusi jų
gyvenimus. Ir bėda po bėdos. Žingsnis po žingsnio...

Apie visa tai.

Šešėliai.

Sekmadienis,Balandžio
5-oji diena.

Po varginančių pamokų
greit įsispraudusi į perpildytą metro,rankose laikydama popierinį maišelį su
priešpiečiais,tyrinėjau siaubingus kraujo krešulius ant rankų. Tai jau buvo
kasdienybė,nebereikėjo kurtinančiai klykti ar verkti jam išejus,nebereikėjo
maldauti atsiklaupus ant kelių,nebereikėjo tylėti. Žinojau,kad greit galėsiu
pabusti iš šito košmaro ir išsikelti iš tėvo buto.
Buvo įprasta,kad metro visi žmonės ramiai stovėdavo,gerbdami vieni kitus. Bet
ši popietė buvo šiek tiek kitokia nei kiti. Kol ramiai stebėjau veidus,vienas
mane privertė pasižiūrėti ilgiau.

Tas žmogus
išsiskyrė iš visos gausybės metro važiuojančių žmonių. Jis mielomis akimis
žvelgė į duris,laukdamas,kada gi jos atsidarys. Dėvėjo prabrangų odinį švarką
ir siaurėjančius juodus džinsus,bet jo šukuosena netiko aprangai – ji buvo kiek
neįprasta vaikinui. Maniau,kad tokias išvysiu tik Harajuku rajone,bet štai –
juodi kirpčiai krito jam ant veido,pakaušyje plaukai kiek sušiaušti.

Tada jis pažvelgė
į mane tomis skvarbiomis akimis,o aš iškart nusisukau. Mintyse bėgo
sekundės,jaučiau į mane įsmeigtą jo žvilgsnį. Iš krepšio ištraukiau fotoaparatą
ir nufotografavau vaizdą už lekiančio metro. Fotografija buvo mano aistra nuo
pat mažų dienų. Fotoaparato atminties kortelės,kurių turėjau per šimtą,buvo
perpildytos nuotraukų. Nuo smilgų,daiktų iki bekraštės jūros platumų. Nuo
vienišų medžių laukuose iki naktinio Tokijo. Nuo plačių šypsenų iki ašarų...
Nuo porų iki šeimų.

Dirbau
fotoateljė,pas vieną malonią moterį,kuri suprato mano finansinę padėtį pradėjus
dirbti. Ir šiaip,suprato mane. Mūsų susitarimu gaudavau dvigubai didesnį
atlyginimą ir dvigubai daugiau darbo. Dažniausiai suspėdavau visur –
mokyklon,darban,parduotuvėn,namų ruoša.
Brolis stebėdavosi. Sakamoto visada buvo šalia,palaikė. Jeigu ne jis – tėvas
jau senai būtų mane užmušęs. Taigi,džiaugiausi kad jį turiu,o jis džiaugėsi
manimi. Džiaugėsi,kad nepalūžtu. Bet juk japonų patarlė sako,kad „per audrą
ąžuolas lūžta,o smilga tik lengvai plaikstos pavėjuj...“...

Metro sustojo,durys atsivėrė. Išlipau iš sausakimšo transporto ir pasileidau
eiti.
- Konnichiwa.
Balsas mane išgąsdino,bet ėjau toliau. Kažkas vėl stengiasi užkabint mane.
Brolis,kai buvau maža,mokė,kad negaliu kalbėt su nepažįstamaisiais.

- Nejaugi nepasisveikinsi?
Aš nesikandžioju.
Ir tada būtybė atsargiai prilietė mano petį. To jau buvo per daug. Atsisukusi
trenkiau per ranką.
- Ėėėj,man skauda!-aiktelėjo vaikinas.

Smegenyse
sulakstė kibirkštys. Tas pats vaikinas odiniu švarku. Aiktelėjusi pašokau.
- Eeee,atleisk. Turiu eit.

Ir vėl pradėjau
eiti.
- Palauk gi,galėtum bent vardą pasakyti.-nusišypsojo jis.

Švelniai
nuraudau,bet nedrąsiai pamojau ranka ir sparčiu žingsniu nuskubėjau.

Baigusi darbą išskubėjau namo.

Stipriai pylė
lietus,bet virš mano galvos nebuvo jokios apsaugos nuo jo. Daugiaaukštis
stovėjo už keletos kvartalų,teko eiti gatve,kurioje kunkuliavo eismas. Skubėjau,neišskirdama
iš minios,kai pamačiau jį. Vėl. Jis stovėjo pasislėpęs po skėčiu,tuščiomis
akimis žiūrėjo į nebylų apniukusį dangų. Ore tvyrojo kažkas keisto,nenusakomo.
Kojos pačios sustojo. Buvau kiaurai permirkusi,sulipę plaukai atrodė baisiai.
Papūtė stiprus vėjo gūsis,ir pajutau,kaip mano oda pašiurpsta nuo šalčio.
Reikėjo mąstyti greitai. Du variantai – prieiti,atsiprašyti,kad pabėgau,ir
nueiti,arba išvis neeiti. Širdis sakė vieną,protas kitą,bet,kaip
visada,paklausiau širdies,einančios iš proto. Peršokusi gilią balą,kurią
galėjai plaukte perplaukti,priėjau.

- Ei,sveikas.
Atleisk,kad pabėgau,aš tikrai skubėjau...

Ir pokalbis užsitęsė
daug ilgiau,negu maniau.

Šešėliai šviesoje... Kurosakisunsetrot

Temos pavadinimas: Re: Šešėliai šviesoje... Tr. 04 22, 2009 8:40 pm

emmm..
Norėjau iškritikuot, bet nežinojau prie ko kibt, atsiprašau xDDD

Temos pavadinimas: Re: Šešėliai šviesoje... Kv. 04 23, 2009 10:32 pm

kj mum reiks koki kurybini rashineli ar ka ten rashyt,ash tavishkius shitus va nusirashysiu XD ir gausiu 10 >:3
Mwuahahaha` XD

Temos pavadinimas: Re: Šešėliai šviesoje... Pen. 05 01, 2009 1:38 am

Liepos 5-oji
diena.

Naktis pamažu traukėsi,šviesa užliejo mėlynėmis nusėtą kūną. Tiksinti dėžutė
perspėjo kad dar ne metas keltis.
04:32.
Mano akys nenorėjo užsimerkti. Palydėjau nepastebimai lėtai tyron padangėn
kylančią saulę.
Nužvelgiau savo kojas. Šviežios mėlynės,įsisenėjusios žaizdos. Tyliai
pasikėliau iš jaukios lovos ir nuskubėjau vonion.
Apkalkėjęs keramikinės vonios paviršius, apipelijusios sienos. Paleidau karšto
vandens srovę. Suvirpėjau,pajutusi ledinį vandenį ant savo kūno – teko palaukti
kol jis sušils.
Užsimerkiau,pasinėriau į svajas.
Neįsivaizduoju,kiek laiko stovėjau po degančio vandens srove,bet iš kūno
sprendžiau – kad ilgokai. Visas kūnas buvo įkaitęs iki tamsios raudonos
spalvos.

07:07
Skubiai išbėgau iš namų – bijojau tėvo. Drėgni plaukai krito ant pečių,greit
pasigavau taksi. Rankose laikydama mobilųjį,kurį padovanojo Nao,rašiau jam
žinutę.
Taksistas prisidegė cigaretę ir maloniai paklausė manęs,kur važiuoti.
Po valandos išlipau prie pat fotoateljė. Užlipau menkučiais laiptukais ir
nubėgusi į liftą,paspaudžiau mygtuką,ant kurio buvo dailiai išraizgytas
skaičius 9.

- Labas rytas.-pasisveikinau su visa kompanija,tuo pačiu ir europiete Karen iš
Didžiosios Britanijos,atvykusios čia eksponuoti savo „galingosios“
kolekcijos,kuri sedėdama prie didelio stalo gėrė kavą. Visa patalpa buvo
pripildyta šviežios kavos kvapo. Vakarinė,rytinė ir pietinė sienos buvo iš
skaidraus stiklo – atsivėrė nuostabiai monotoniškas miestas.

Prie apvalaus stalo,šalia Margaret sedėjo Mėja,mūsų galva. Greta
jų,demonstruodama savo tobulą baltą šypseną sedėjo Winter,įsikabinusi į Karen. Visos
buvo mano artimiausios draugės,visoms galėdavai pasipasakot ištikus bėdai,bet
kadangi buvau jauniausia,labiausiai pasitikėjau Margaret.
Margė buvo tokia mielutė blondinė su žavute grifkute,lengvai krintančia jai ant
kaktos.
Ji visada pralinksmindavo mane,dažniausiai bėgdavom nakvot į jos nuosavą
prabrangų butą.
Buvom geriausios draugės...

19:57
-..tu ką,rimtai? Jis tikrai tave pabučiavo?-cypavo Winter,vos ne šokinėdama
kėdėje iš smalsumo.
Visos choru nusijuokėme. Prieblandoje skendo miestas,po darbo dienos visos
smagiai besišnekučiuodamos susėdom ant minkštos sofutės.
-Visiškai rimtai. Galėčiau prisiekti.-pridėjusi ranką prie širdies ironiškai
tarstelėjo Karen.-Gerai,aš jau bėgsiu. Pažadėjau Tomui ateiti į restoraną.
Iki,panos.
Karen,čiupusi savo paltą išbėgo. Visos pavymui atsisveikino,kol galiausiai
likau viena. Nuėjau į nuotraukų ryškinimo kambariuką. Pakėliau butelį skysčio
ir įpyliau prie nuotraukų. Pajutau kišenėje vibruojantį telefoną,padėjau
neužsuktą butelį ant spintelės.
“Užsuksiu kai pakalbėsiu telefonu,“-kalbėjau mintyse.

Klaida.

Pakėliau ragelį.
- Sveikutė,gal turi laisvą minutę?-išgirdau Nao balsą.
- Žinoma,užbėk pas mane į darbą...

Ir po kelių minučių jis buvo čia. Priėjęs švelniai mane pabučiavo.
- Luktelk,atnešiu nuotraukas,kurias išryškinau vakar.
Nuėjau į tą patį kambariuką.

Nuotraukos buvo padėtos ant aukštos lentynos,po nuotraukų ryškinimo skysčio
buteliu.
Pasistiebusi ant šalto grindinio,siekiau jų. Patraukiau nuotraukas, ir mano
akis užliejo šaltas skystis.

Deginantis skausmas...

Temos pavadinimas: Re: Šešėliai šviesoje... Pir. 05 04, 2009 2:10 am

Pirma dalis įdomesnė ;D

Temos pavadinimas: Re: Šešėliai šviesoje... Tr. 05 06, 2009 10:13 am

Hmm..čia antra dalis man panaši į kažkokį video dainos "kiss". Pamiršau kas dainuoja,bet kažkokia mergina.