Ruri no Ame

Pavadinimas: Ruri no Ame: prologas
Autorius: marble-s
Žanras: fluff, romance, yaoi
Vertinimas: PG
Poros: visame ff Shou x Ruki
Dalys: 1/?
Pastabos: aš kaip visada su tokiais ff... norėjau papasakoti istoriją kaip Shou parašė Ruri no Ame. anyway, let's start~


Galbūt taip galvoti yra truputį savanaudiška, bet... ar kas nors susimąsto, kaip buvo parašyta Ruri no Ame? Tikriausiai visiems tai atrodo eilinė daina apie meilę, liūdesį...skausmą. Bet ar kas nors susimąsto kokia istorija slypi už tos dainos? Aš norėčiau ją papasakoti.

***

Aš visada praeidavau pro vieną gatvę, pilną mažų parduotuvių. Ir aš niekada neatkreipdavau į tą gatvę dėmesio, nors su ja susidurdavau beveik kasdien. Eidavau į PSC ir namo pro šalį. Trainiojausi aplink po turų, kai būdavau blogos nuotaikos arba nebuvo įkvėpimo. Ir kai aš vaikščiodavo aplink, visada lydavo. Bet aš niekada nesusimąsčiau, kas slypi tos užmirštos gatvės viduje. Aš niekada apie tai nepagalvodavau, iki vieno ypač lietingo vakaro.
Buvau ypatingai blogos nuotaikos. Mums reikėjo naujos dainos, bet man nepavyko sukurti žodžių. Nei Hiroto, nei Tora nepasiūlė ko nors iš savo pusės, Saga su Nao taip pat tylėjo. Taigi prastūmę kelias valandas studijoje išsiskirstėme. Ir štai kaip visada, vakare, užsidegus miesto šviesoms ir pilant lietui, sukau ratus aplink tą gatvę. Vienoje rankoje skėtis, kita ranka kišenėje, nuleidęs galvą aš tarsi nedrįsau net pasukti galvos į tą gatvę. Spardydamas akmenukus jau galvojau apie ėjimą namo. Nežinau kodėl, tačiau šis lietus manęs neįkvėpė. Jis manęs nedžiugino. Jis buvo kitoks, tusčias, neįprastas. Jis tik gadino mano nuotaiką. Apsisukau ir nuleidęs galvą žengiau kelis žingsnius į priekį, kol man kelią pastojo žemesnis už mane žmogus. Tiksliau aš į jį atsitrenkiau. Pakėliau galvą.
- Aaaa, Ruki-san! Atsiprašau, nežiūrėjau kur einu. - nusilenkiau atsiprašydamas ir tuo pačiu pasisveikindamas.
- Niekis. - šyptelėjo Ruki. Pastebėjau, kad kai aplink nėra jo grupės narių Ruki šypsena šiltesnė. - Ką čia veiki?
- Vaikštinėju. Ruošiausi eiti namo... o ką tu čia darai?
- Tą patį. - dar viena šilta šypsena. - Gal vis dėlto palaikysi man kompaniją?
Ar aš galėjau atsakyti tai šiltai šypsenai? Negalėjau. Jo šilta šypsena pripildė šį lietų gyvybės, užpildė visus jo trūkumus, pradėjo mane šildyti ir džiuginti. Linktelėjau. Ėjau šalia Ruki ir man nelabai rūpėjo kur jis mane nuves, kol manęs nepaklaidins. Jis kalbėjo apie savo grupės reikalus, kaip jie juda į priekį, o visa ką aš galėjau pasakyti buvo skundas, kad mūsų galvos tuščios.
Galų gale pastebėjau, kad mes pasukom į tą gatvę. Apleisti kioskeliai, suoliukai, panašūs dalykai - viskas ko galima tikėtis tokioje vietoje. Ruki klestelėjo ant suoliuko, kuris buvo paslėptas po gan nauju stogeliu ir visiškai sausas. Nors iš pradžių to nepastebėjau, stovėjau po skėčiu, plakamu lietaus ir žvalgiausi, kol Ruki patempė mane už rankovės ir aš atsisėdau šalia.
- Negi nesi čia buvęs? - išplėtęs akis manęs paklausė Ruki.
- Ne. Visada vaikštau aplink, bet niekada čia neįlindau.
Kuriam laikui stojo tyla. Ruki sėdėjo ištiesęs delną į lietų ir gaudė lašus, jo žvilgsnis buvo lyg mažo vaiko, žiūrinčio į saldainių krūvą.
Po to mes vėl prakalbom. Nežinau kiek laiko praėjo, bet namo susiruošėme tik vidurnaktį. Jau net nepamenu apie ką tiek daug kalbėjom, bet apsikeitėme telefono numeriais, kurių iki šiol neturėjom, ir patraukėm namo. Mano nuotaika buvo pakili, nors įkvėpimo vis dar nebuvo.

Moooooore plys~ xD

here u go guuuurlz~

Pavadinimas: Ruri no Ame
Autorius: marble-s
Žanras: fluff, romance, yaoi
Vertinimas: PG
Poros: visame ff Shou x Ruki
Dalys: 2/?
Pastabos: ...tęsiam:3


Aplink tvyrojo tyla. Ją trukdė tik kartas nuo karto į palangę atsimušantys lietaus lašai, duslūs rašymo keliami garsai, kažkieno pirštai mušantys neaiškų ritmą į stalą. Ir dar vienas glamžomas popierius.
- Velniop. Nebegaliu. Kaip man parašyti dainą? - mečiau nežinia kelintą popierių į šiukšlinę. - Kūrybinė krizė!
Keturios poros akių užjaučiamai sužiuro į mane. Negana to, kad jau kurį laiką neparašau dainos aš dar ir nepataikau popieriuko į šiukšlinę. Man nereikėjo jų užuojautos. Man reikėjo jų idėjų. Bet jie tylėjo.
Praėjo savaitė nuo to vakaro, kai sutikau Ruki. Dabar mes kartu kiekvieną vakarą sėdėjom ant savo suoliuko ir bandėm priversti mano galvą dirbti, bet viskas buvo veltui. Mano galva buvo tuščia, visai kaip kitų grupės narių. Viskas buvo iššluota.
Kaip ir dabar. Sėdėjau susiėmęs galvą ir žiūrėjau į naują švarų lapą ir ant jo pamestą tušinuką, kol mano mintis išblaškė Nao atsidūsimas, bandantis atkreipti visų dėmesį. Paklėliau galvą ir žvilgtelėjau į jį vilties kupinu žvilgsniu.
- Shou, aš manau, kad mums reikėtų pasiimti atostogas. Kokiai savaitei. O tada visi susirinktumėm pailsėję vieni nuo kitų ir, galbūt, kažką parašę. - pasiūlė Nao.
Kelias akimirkas žiūrėjau į Nao, tada pakilau iš savo vietos. Padėkojau, atsisveikinau ir išėjau. Gal atostogos buvo kaip tik tai, ko man reikėjo? Tyliai klausydamasis muzikos ėjau link lifto, bet vos paspaudęs iškvietimo mygtuką apsigalvojau. Juk atostogos! Galiu nulipti laiptais.
Aukštu žemiau buvo Gazette studija. Eidamas pro šalį pasižvalgiau, gal pamatysiu Ruki. Tačiau jis rado mane pirmas.
- Ką čia darai? Bandai pavogti mūsų idėjas?
Krūptelėjau. Kaip Ruki atsirado man už nugaros?
- Ėėėėi, negąsdink! - nusijuokiau atsisukdamas į jį. - Nieko aš nevogiu. Ieškojau tavęs.
- Ir kam gi?
- Šį vakarą praleisiu namuose. Pasiėmėm atostogas, bandysiu pailsėti, gal parašysiu dainą. Taigi atleisk, šįvakar niekur su tavim neisiu.
Ruki šyptelėjo. Aš jam taip pat nusišypsojau. Ruki linktelėjo, duodamas suprasti, kad jam aišku. Paplekšnojo man per petį, pamojavo ir nuėjo į studiją. Dar žvilgtelėjau jo pusėn ir vėl pasileidau laiptais žemyn.


- Vienas, du trys... - gulėjau ant sofos ir skaičiavau lempos apsisukimus. Buvo dar tik pirmos atostogų dienos vakaras, o aš jau abejojau, kad ištversiu visą savaitę. Galvojau, kad be reikalo atsisakiau susitikti su Ruki. Būtų bent šiek tiek įdomiau.
Staiga man apsisuko galva. Griebiau pagalvę ir kritau ant grindų.
- Daugiau niekada jų neskaičiuosiu. - sumurmėjau į pagalvę. Mano ausis pasiekė tylus telefono vibravimas kažkur ant grindų. Pakėlęs galvą aš ištiesiau ranką.
- Moshi moshi?
- Kur tavo mėgstamiausia kavinė?
- Ruki? Ką turi omeny? - apsiverčiau ant nugaros, bet gulėjau užsimerkęs, kad nematyčiau lempos.
- Na tik spėk. Turi tris spėjimus.
- Aš... - pasigirdo durų skambutis. - ...nežinau.
Pakilau atidaryti durų, už kurių, kaip ir tikėjausi, stovėjo Ruki.
- Tu turbūt juokauji. - tariau susiraukęs, vis dar su telefonu prie ausies.

Citata :

Tačiau ji rado mane pirmas

xDDDDDDDDDDD

Moooore~ blem ant geriausios vietos baigėėės~!!! (T_T)

Pavadinimas: Ruri no Ame
Autorius: marble-s
Žanras: fluff, romance, yaoi
Vertinimas: PG
Poros: visame ff Shou x Ruki
Dalys: 3/?
Pastabos: let the fun begin~


- Visai nejuokauju, - atsakė Ruki į telefoną, nors ir stovėjo prieš mane. - Šįvakar nelyja ir tu niekur neini tai pagalvojau, kad užlėksiu pas tave.
Plačiau atidariau duris ir nužvelgiau ką jis atsinešė. Ramen ir nemažas įpakavimas alaus, šaunu... Ruki nusimovė batus ir paskui mane nusekė į svetainę. Griebiau pagalvę, kurią buvau nusitempęs ant grindų, ir patapšnojau į sofą šalia manęs, kad Ruki pagaliau pradėtų kraustyti savo turtą. Ramen, ramen, ramen, alus, nieko įdomesnio. Pasiėmėm po vieną skardinę. Įsijungėm televizorių, nes nelabai buvo kalbos. Laksčiau per kanalus, kol Ruki iš manęs atėmė pultą.
- Ėėėėi, ten rodė mūsų pv~ - tarė jis, minkydamas mygtukus ir ieškodamas to kanalo. Pagaliau rado, ko norėjo, mestelėjo pultą kažkur į šoną ir pradėjo dainuoti. Stebejau jį iš šono. Nežinau kodėl, tačiau dabar jis turėjo daug daugiau energijos, nei bet kokiu kitu metu. Nebepakentęs triukšmo iš savo kampo išlindo Chiriro. Ruki dainavo taip įsijautęs, kad jo net nepastebėjo. Chiriro pasitrainiojo aplink jo kojas, lengvai užšoko ant sofos, o tada Ruki ant pečių.
- AAAAAA, kas čia?? Skauda, Shou, gelbėk nuiiiimk~ - Ruki pradėjo klykti lyg išgąsdinta mergaitė. Regis, Chiriro tai patiko, jis suleido savo nagus dar giliau į Ruki pečius. Ir kuo daugiau Ruki klykė tuo labiau mano ryžtas jį gelbėti seko. Jau nebesilaikiau, juokiausi beveik taip pat garsiai kaip Ruki rėkavo. Galų gale jo riksmai nutilo - Chiriro kažkur išėjo, liko tik garsus mano juokas. Per ašarotas akis pamačiau rimtą Ruki žvilgsnį, todėl pagaliau teko nusiraminti, kad ir kaip būtų sunku.
Laikas ėjo gan greitai, nors nežinau kada Ruki atėjo ir kiek dabar buvo valandų. Vienintelis dalykas, kurį pastebėjau, tai kad mano alus niekaip nesibaigė. Kai jau atrodė, kad skardinėje liko paskutiniai lašai, ši vėl staiga prisipildydavo. Pažiūrėjau į didelį įpakavimq ant stalo. Daugiau nebėra ko gerti. Pažiūrėjau į tuščias Ruki skardines ir į savas. Gal iš tikrųjų, o gal tik todėl, kad man svaigo galva, manųjų atrodė žymiai daugiau. Galiausiai pasijutau tikrai blogai, tyliai kažką sumurmėjau ir pakilau nuo sofos, bet vos pasukęs į koridorių atsitrenkiau į sieną ir, jei ne iš kažkur už manęs atsiradęs Ruki, būčiau tikrai nuvirtęs.
- Tau viskas gerai? - paklausė jis susirūpinęs.
- Tikriausiai, - susiėmęs galvą grįžau atgal į svetainę. Atsisėdau ant sofos. Atsiguliau ant sofos. Vaizdas prieš mano akis pradėjo lietis ir siaurėti. Nebemačiau ką darė Ruki, smigau į sapnų karalystę.


Pasijutau nepatogiai, pasimuisčiau ir atsibudau. Jau buvo rytas. Nieko neprisiminiau, išskyrus tai, kad dėl galvos skausmo užmigau...tikrai ne ant Ruki. Apsižvalgiau. Vis dar velniškai skaudėjo galvą, bet palengvėjo pamačius, kad jie dar su drabužiais. Liko tik keli patikrinimai. Dešinė ranka po galva. Kairė ranka... Mano akys išsiplėtė. Ką mano kairė ranka veikė ant Ruki klyno?
Jau norėjau šokti nuo sofos, bet vos tik truputį pajudėjau man vėl ėmė svaigti galva ir Ruki rankos sugriebė mane per liemenį.
- Tu sunkus.
- Ei, ką visa tai reiškia? Tu mane nugirdei ir dar palindai po manim? - pagaliau gavau progą atsikelti, dabar sėdėjau ant sofos krašto susiėmęs galva ir dejuodamas. Ruki truktelėjo pečiais.
- Na, tu pats nesakei man liautis. Gal jei būtum mane sustabdęs dabar jaustumeis geriau. - iš kišenės jis išsitraukė aspirino tablečių ir padavė ant stalo stovėjusią stiklinę vandens, tada patraukė į virtuvę gaminti pusryčių. Po kiek laiko aš pasirodžiau tarpduryje.
- Sakyk, iš kur žinai, kur randasi virtuvė?
- Kai užmigai Chiriro man surengė nedidelę ekskursiją po tavo namus, - vėl nerūpestingai tarė Ruki.
Po pusryčių jis išėjo.

Citata :

Ką mano kairė ranka veikė ant Ruki klyno

xDDDDDDDDDDD
Tai ir nepagavau kas tarp jų įvyko... xD